Laukinės žemuogės renkamos ir auginamos nuo senų laikų, jų uogų skonis ir kvapas -išskirtiniai. Kultūrinių formų žemuogių uogos didesnės, visgi pasižymi laukinių uogų skoniu ir kvapu. Skoniu, kvapu ir naudingomis savybėmis žemuogė skiriasi nuo artimiausios giminaitės braškės. Braškė ar žemuogė? Kas skaniau, naudingiau – už ir prieš argumentų surasime, todėl savo sode geriau turėti abiejų, tačiau kuo toliau viena nuo kitos.

Žemuogių auginimas nėra sudėtingas, ypač jei žemuogės auginamos agroplėvelėje, nereikės jų nuolat gelbėti iš piktžolyno. Geriausia pasirinkti kultūrinę veislę, kuri neleidžia ūsų ir yra atspari šalčiams, dera nuo pavasario iki rudens.

 

Dirva žemuogėms

Žemuogėms parenkama saulėta, nuo vėjo apsaugota vieta. Jei dirva lengvesnė, geriau rinktis kiek ūksmingesnę vietą, nes perdžiūvusi dirva neigiamai įtakos derlių. Žemuogėms reikėtų priesmėlių arba lengvesnių priemolių, kiek rūgštokų su kuo daugiau humuso. Prieš sodinant, geriau šviežiu mėšlu netręšti. Geriausia dirvą ruošti iš anksto: gerai įdirbti ir auginti tinkamus priešsėlius. Tinkamiausi priešsėliai yra ankštiniai, daržovės ,garstyčios. Rudenį dirva gerai sukasama, išrenkamos piktžolės. Jei dirva nederlinga, reikia į 1 kvadratinį metrą įterpti kibirą perpuvusio komposto, tinkamiausias kompostas paruoštas iš lapuočių. Sunkesnėse dirvose įmaišoma apie kibirą smėlio. Smėlinguose dirvožemiuose įterpiama molingos žemės. Rūgščias dirvas rekomenduojama kalkinti metai prieš sodinimą. Iš mineralinių trąšų įterpiama 40-50 g superfosfato ir 15 g kalio trąšų. Pavasarį dirva dar kartą perkasama, supurenama ir išlyginama.

Žemuogių sėjimas

Žemuogės dauginamos ūsų užaugintais kereliais ir sėklomis. Kadangi dauguma kultūrinių veislių neturi ūsų, dauginama sėklomis. Dauginant sėklomis galima gauti derlių jau tais pačiais metais, tiesa, nelabai gausų. Sėjama uždarose patalpose, į lengvesnę dirvą kovo mėnesį. Daigeliai kelis kartus persodinami. Į dirvą daigeliai sodinami su 4-5 lapeliais.

Žemuogių auginimas

Nusprendus auginti nedaug žemuogių, jos susodinamos taip, kad būtų paprasta prieiti iš visų pusių. Atstumai tarp krūmelių 25-30 centimetrų. Pramoniniuose žemuogynuose auginama eilėmis arba juostomis. Juostomis – galimos dvi eilės kas 30 centimetrų, atstumai tarp augalų 20 cm. Auginama ir 3 eilėmis.

Sodinimui parenkami gerai išsivystę krūmeliai, reikia palikti ant šaknų kuo daugiau žemės. Pasodinti reikėtų iki gegužės vidurio. Geriausiai sodinti į šviesai nelaidžia agroplėvele padengtą dirvą.

Sodinant į duobutes rankomis, įdedama dar kastuvas perpuvusio, sijoto komposto. Mažam kiekiui geriau rinktis sterilizuotus iš parduotuvės arba bandyti tai daryti su savo kompostu. Dažnai savi kompostai būna užkrėsti karkvabalių ir kitų kenkėjų lervomis ir kiaušiniais, kurie labai mėgsta šviežias žemuogių šaknis. Duobutė gausiai paliejama, palaukiama, kol susigers vanduo. Duobučių vieta atmatuojama, uždėjus juodą agroplėvelę su padarytais 10 cm skersmens įkirpimais. Patogiausia tai padaryti, pritvirtinus vieną agroplėvelės galą ir ją ištiesus, pro skylutes ant dirvos išdėlioti, pavyzdžiui, kiaulpienės žiedus.

Paruošus duobutes, agroplėvelė palengva lenkiama ir eilė po eilės sodinami ir prakišami daigai. Daigams augant, prapjauta agroplėvelė užlenkiama į vidų, plečiantis krūmui, papildomai praplatinama. Laistomos žemuogės iš ryto šiltu vandeniu. Sausu metu laistoma kartą per savaitę. Sunkesnėse dirvose laistoma rečiau, lengvesnėse dažniau. Tais pačiais metais sulauksite gausaus žemuogių derliaus, kuris džiugins iki pat šalnų.

Žemuogių priežiūra

Toje pačioje vietoje žemuoges auginti rekomenduojama ne daugiau ketverių metų. Pats geriausias derlius būna antraisiais augimo metais, vėliau ima mažėti uogų kiekis ir dydis. Rudenį palaistoma silpnu amoniakiniu (0,3 proc) tirpalu, kuris augalą paskatina formuoti daugiau žiedynų. Galima rudenį purkšti fungicidais. Tręšiama pavasarį 60 g kompleksinių mineralinių trašų į kvadratinį metrą. Ankstyvą pavasarį pašalinami pernykščiai lapai. Mažus plotelius verta keisti kas du-tris metus, kadangi gali išsivystyti grybelinės ligos: kekerinis ir sklerotinis puviniai.

Žemuogių ligos ir kenkėjai

Žemuogių uogos kenčia nuo kekerinio, odiškojo ir skystojo puvinio. Kekerinis uogų puvinys (Botrytis cinerea) – grybelis, pažeidžiantis uogas, pumpurus, žiedus, lapkočius, uogų užuomazgas, lapus. Palankiausios sąlygos šiai ligai pasireikšti – lietingas ir šaltokas sezonas. Tokiais metais dėl šios ligos galima prarasti pusę derliaus. Liga plinta žydėjimo metu nuo nužydėjusių ir pūvančių žiedlapių, taurėlapių, pūvančių uogų. Su šiomis ligomis kovojama naudojant fungicidus. Labai svarbu taikyti teisingą agrotechniką: ravėti piktžoles, nesodinti žemuogių į tą pačią vietą ketverius metus. Grybelio skleročiai ar grybiena žiemoja dirvoje arba ant pernykščių augalo dalių. Todėl būtina pašalinti ligos pažeistus lapus ir uogas – geriausia sudeginti.

Žemuogių veislės

Paprasčiausia auginti beūses veisles. Yra daug veislių, kurios atsparios šalčiams, derlingos.

Naudingos žemuogių sąvybės

Žemuogėse gausu mineralinių medžiagų, vitaminų C, P, B1, K, organinių rūgščių, karotino, pektinų, karotinoidų. Labai tinka sergant mažakraujyste – žemuogių uogos skatina raudonųjų kraujo kūnelių gamybą. Naudingos sergant kraujagyslių ir širdies, kepenų ir inkstų ligomis, didina kraujagyslių elastingumą, lėtina širdies ritmą, stiprina širdies raumenį, mažina aterosklerozę.

Žemuogėse yra fruktozės, kuri naudinga diabetikams.

Uogų ir lapų užpilai naudojami ir liaudies medicinoje peršalus, sergant burnos, gerklės, gleivinės skrandžio ir žarnyno uždegimais, viduriuojant, skatina šlapimo išsiskyrimą.